Atminimo ženklas LR Prezidentui Kaziui Griniui
Mažai kam žinoma, tačiau 2015 metais LR Prezidentui Kaziui Griniui buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas už tai, jog Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, rizikuodamas savo ir šeimos gyvybėmis gelbėjo žydų tautybės žmones nuo Holokausto.
Neleidžiant nueiti į užmarštį Pasaulio Tautų teisuolių atminimui architektas Tauras Budzys šiam tikslui pasiekti sugalvojo idėją - pagaminti Pasaulio tautų teisuolio ženklą. Prie minėto ženklo sukūrimo prisidėjo skulptorius Jonas Gencevičius. Jis ženkle pavaizdavo pagalbą tiesiančias rankas. Kitas ženklo detales sukūrė skulptorius Antanas Šėmis. Ženklas pagamintas iš žalvarinio lydinio su užrašais lietuvių, jidiš ir anglų kalbomis.
Architektas Tauras Budzys vykdydamas Pasaulio tautų teisuolių atminimo misiją, pritvirtinti atminimo ženklą atvyko ir prie Kazlų Rūdos savivaldybėje Mančiagirės giraitės esančio dr. Kazio Griniaus paminklo, kur jo jau laukė Kazlų Rūdos savivaldybės mero pavaduotojas Justinas Kazla. Architektas sakė, kad jis pats asmeniškai keliauja po Lietuvą, ženklus tvirtina, juos fotografuoja, pažymi kapavietės koordinates, nubraižo planą ir visą informaciją skelbia Pasaulio tautų teisuolių svetainėje www.teisuoliuatminimas.lt. ,,Už žydų gelbėjimą Pasaulio tautų teisuoliais Jad Vešemas (pasaulinis holokausto atminimo centras) yra pripažinęs daugiau kaip 900 lietuvių“, - pabrėžė architektas.
Vokiečių okupacijos metais – 1942-ųjų lapkričio 14-ąją – dr. Kazys Grinius ir buvę Lietuvos ministrai prof. Jonas Pranas Aleksa ir prof. kunigas Mykolas Krupavičius lietuvių tautos vardu pasirašė ir įteikė okupacinės vokiečių kariuomenės generaliniam komisarui Lietuvoje gauleiteriui Adrianui fon Rentelnui memorandumą. Tuo metu tai reiškė savanorišką kelią į mirtį: sušaudymą nedelsiant arba kankinamą žūtį konclageryje, manė istorikai. Memorandume buvo protestuojama dėl Lietuvos kolonizavimo, lietuvių, lenkų, rusų represijų ir žydų žudynių. Tuometė užsienio spauda stebėjosi, kad trys lietuviai atvirai metė iššūkį naciams, kai daugelis bijojo net pašnibždomis ištarti priešišką žodį. J. P. Aleksa ir M. Krupavičius gestapo buvo ištremti į Vokietiją. Prezidentui Kaziui Griniui buvo skirtas namų areštas ir tremtis į Selemos Būdos kaimą.
Kazys Grinius kartu su žmona Kristina ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė ryžtą ginti nekaltai žudomus žmones. Kauno geto Antifašistinės kovos organizacijos vado pavaduotojas Dmitrijus Gelpernas (1914–1998) Spielbergo fondui liudijo, kad naciams užpuolus Sovietų Sąjungą jis bandė trauktis į Rytus, bet vokiečių armija aplenkė juos, todėl teko grįžti į Kauną. Pakeliui Dmitrijus Gelpernas sutiko Chaimą Jeliną su šeima. Iki geto įsteigimo su Ch. Jelinu jie slėpėsi pas D. Gelperno giminaitę. Vyrai nekeldavo iš namų kojos, nes žinojo, kad žydų vyrus žudo tiesiog gatvėje. D. Gelperno giminaitė buvo Kristinos Griniuvienės studijų laikų draugė. Griniuvienė puikiai pažinojo ir Dmitrijų, nes ir vienas, ir kitas domėjosi pašto ženklais ir kartais jais keisdavosi. Vieną dieną minėta giminaitė sutiko mieste K. Griniuvienę ir papasakojo, jog Dima Gelpernas irgi Kaune. K. Griniuvienė pasakė, kad jei reikės, ji pasirengusi padėti. Bet D. Gelpernas tąkart kartu su kitais Kauno žydais persikėlė į getą. Vis dėlto po Didžiosios akcijos nusprendė kreiptis pagalbos į Grinius. Jie jį šiltai priėmė, davė atskirą kambarį. Dmitrijus valgydavo kartu su Grinių šeima prie vieno stalo. Kartais pas Grinius ateidavo svečių, bet jie neslėpdavo nuo bičiulių D. Gelperno, tarp jų nebuvo antisemitų. Grinių namuose D. Gelpernas gyveno kelis mėnesius, bet kartais išeidavo į miestą, įsiliedavo į iš darbo varomų žydų koloną ir taip patekdavo į getą. Grinius parūpindavo Gelpernui medikamentų ir pasakodavo jį dominančią informaciją. Dmitrijaus Gelperno bendražygė hab. dr. prof. Sara Ginaitė, buvusi Kauno geto kalinė bei antinacinio pasipriešinimo dalyvė, prisimena, kad D. Gelpernas visą pirmąją nacių okupacijos žiemą iki Prezidento Kazio Griniaus ištrėmimo į Selemos Būdą slapstėsi Grinių šeimoje. (šaltinis https://media.search.lt)
Dr. Kazys Grinius 1993 metais už žydų gelbėjimą taip pat apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.